3.
Oušn Draive neonai elektros šoku nutrenkia fluorescuojančius praeivius. Šiltas vėjas nusineša praėjusių vakarėlių skrajutes. Vakar vakare Living Roome šoko merginos, kaip mėsos gabalai. (Jau patekai į Living Roomą, vadinasi, esi VIP. Jeigu įėjęs gauni staliuką, vadinasi, esi WIP. Jei ant tavo stalo stovi šampano butelis, vadinasi, esi VVVIP. Ir jei savininkė pabučiuoja tave į lūpas, vadinasi, esi arba VVVVIP, arba Madonna.) Majamio pakrantė — tai milžiniška saldumynų parduotuvė: pastatai panašūs į ledus, o merginos — į saldainiukus, kuriuos norėtum ištirpdyti po liežuviu.
Keliamės šeštą ryto, kad galėtume filmuoti, kol gražiausia šviesa. Ki Biskaine išsinuomojom milijardierių namą su Tamaros de Lempickos paveikslų kopijom ant sienų. Tamara (mūsiškė) greitai pripranta prie naujo reklamos žvaigždės gyvenimo. Sunkvežimyje-vagonėlyje ją šukuoja, daro makiažą, pagirdo kava. Dekoruotojai įpareigoti nudažyti veją (nepakankamai žalia, palyginti su scenarijum). Vyriausiasis operatorius duoda nesuprantamus nurodymus supratingiems technikams. Jie visą laiką matuoja apšvietimą ir šaukia vienas kitam kabalistinius skaičius:
— Pabandyk 4-ą nustatyt ant 12-os.
— Ne, pabandysim kitą fokalą, padaryk 8-ą ant 14-os.
Mudu su Sarliu valgom viską, kas tik tiekiama į filmavimo vietą: kramtomąją gumą, ledus, pučiamą kramtomąją gumą, mėsainius su lašiša, kramtomąją gumą su lašišinių ledų ir sūrio su vištienos sašimi skoniu. Štai jau pusė devynių, ir Enrike nebesišypso.
— Dangūs baltas, negalim tokiu oru filmuot.
Klientas aiškiai pabrėžė, kad norėtų mėlyno dangaus ir ilgų šešėlių.
— Bet ką, — priduria jis, — tokia yra Dėvo dota švėsa.
O Šarlis imperatoriškai atšauna:
— Dievas — niekam tikęs operatorius.
Atkurt balto dangaus jau nufilmuotoje juostoje neįmanoma. Jei filmuotume tokiu oru, vėliau kadrą po kadro reikėtų spalvinti su Flame, tai kainuoja 40 000 per dieną. Tad laukdami, kol išsisklaidys rūkas, dešimtkart papusryčiaujame. Tėvė-prodiuserė raunasi plaukus ir skambina draudimo agentui į Paryžių, kad apsidraustų Weather Day draudimo skėtuku. O aš nepanikuoju — kai nulipau nuo kokso, visą laiką valgau.
Tamara, Šarlis ir aš esam Floridos žiuliai ir džimai[27]. Čia amerikonai mūsų nuolat klausinėja:
— Are you playing a „ménage a trois“?[28]
Visą rytą geriam Coroną ir be perstojo juokiamės. Visi įsimyli Tamarą — ji uždirba 10 000 eurų per dieną, kad sukeltų būtent tokio pobūdžio cheminę reakciją patinams. Barzdočiai nešioja kepuraites ir kabelius, be atsako džeržgia racijos, apšvietėjai bejėgiškais žvilgsniais tyrinėja dangų, mes išsitepam stipriausiu apsauginiu kremu, kad priviliotume saulę. Juodos langinės saugo mus nuo tikrovės, pasaulis užaklintas. Tačiau kam reikalingas Majamis, jei nėra saulės?
— Reikės stengtis, kad į kadrą nepakliūtų palmės, — nepamirškim, kad turėtume būti Prancūzijoj. Arba reikėjo numatyti tapytą foną su tuopom ar skroblais.
— Bravo už šią pastabą, Oktavai, ką tik labai pasitarnavai. Vienu sakiniu pateisinai išlaidas lėktuvo bilietui.
Šarlis juokauja, bet atrodo susirūpinęs. Visą rytą kažko nerimsta. Ar šoks į vandenį? Ką gi, taip:
— Žinai, Oktavai, turiu tau kai ką pranešti. Agentūroj bus didelių pasikeitimų.
— Taip, žinoma, mirus kūrybos direktoriui, tai visai galimas dalykas.
— Sakoma ne „mirus KD“, bet „KD mus palikus“.
— Tu drįsti juokauti mūsų mylimo darbdavio savižudybės tema?
Tamara kikena, bet Šarlis, jau įsibėgėjęs, tęsia:
— Pastebėjai, kad Žefas nevažiavo į Senegalą?
— Taip, ir kai pastebėjau, norėjau atšaukt ir savo kelionę. Nežinau, kaip mums pavyko keturias dienas išgyventi be jo.
— Baik savo nesąmones. Aš žinau, kur buvo Žefas, kol mes ten je-je-je kaip išsidirbinėjom. Brangusis vadybininkas buvo Niujorke, ir įsivaizduok, aukštųjų „Roso“ instancijų prašė prezidento Filipo vietos.
— Ką tu šneki?
— Mažasis Žefas subtiliai prasisuko — atėjo į būstinę palaikomas Diulerio išMadone ir pasakė jiems, kad praras tą biudžetą, jei nebus pakeisti Prancūzijos filialo vadovai. Ar įsivaizduoji, ką jie atsakė, tie grupės banginiai?
— Go fuck yourself, Jef?
— Nieko panašaus. Amerikonai tiesiog svaigsta nuo tokio jauno vilko-prasimušėlio, kuris siekia senių vietos, elgesio — to mokomi rykliai Harvarde ir dar vesternuose su Džonu Veinu.
— Ne, palauk, kvailioji, ar ką. Juk viską pats sugalvojai?
Šarlis kramto nagą ir visai neatrodo panašus į melagį.
— Oktavijau, berašydamas pastabas savo knygai, pamiršai stebėti, kas vyksta aplink tave.
— Oho, pats tas, kuris gali man priekaištauti — ištisas dienas naršai po internetą ir ieškai tų beprotiškų nuotraukų.
— Visai ne — renku dokumentaciją apie savo epochą. Beje, primink man, kad parodyčiau tau filmuką, kur devyniasdešimtmetė valgo savo kaką. Gerai. Ar matei, kaip jie visi nerado sau vietos seminare? Atsibusk: Žefas vietoj Filipo bus paskirtas „Roso“ gen. direktorium, o Filipas bus visos Europos vadas, aišku kaip juodu ant balto. Prikabins jam „chairman emeritus“ titulą ar panašią garbės lentą.
— ŽEFAS — AGENTŪROS VADOVAS?! Bet jam net trisdešimt dar nesukako, tai mažametis berniukas!
— Galbūt, bet tikrai ne bažnyčios choro giedorėlis, jei nori žinot mano nuomonę. Sveikas atvykęs į 00 metus, partneri. Į madą ateina trisdešimties metukų generaliniai direktoriai. Jie tokie pat blogi kaip ir penkiasdešimtmečiai, bet geriau atstovauja ir mažiau kainuoja. Todėl amerikonai akcininkai ir nusprendė vienbalsiai — turėdamas užnugaryje didžiausią agentūros biudžetą, Žefas negalėjo pralaimėti. Vadinasi, Žefas negalėjo pakęsti Maronjė, seki mintį?
— Šūdas, tai Markas nusižudė, nes žinojo, kad tas šuniūkštis išlos jį lauk?
— Žinoma. Ir dar bijojo, kad neatimtume iš jo pareigų.
Na ir kas, kad dangus baltas — tai dar ne priežastis griūti mums ant galvų.
— O, aš kažką ne taip nugirdau — nori pasakyt, kad Žefas skiria mus kūrybos direktoriais?
— Žefas šįryt man skambino ir pasiūlė tas pareigas. Kiekvienam po 30 000 eurų per mėnesį, be to, atlyginamos darbinės išlaidos, sumokama už butą, skiriami tarnybiniai Porsche.
Tamara šypsosi:
— Oktavai, puputi, prastai dabar tam vaikinui, kuris norėjo, kad jį atleistų iš darbo, ar ne?
— Ak tu, gamtos kūriny, prašom užsičiaupti.
— Tu teisus, mielasis, jūs — kreatyvai, o aš — kūrinys.
— Labai gražu, — nutraukia Šarlis, — bet tu klysti, mažule. Dabar mes — ,kūrybos direktoriai. Niuansas!
— Ei! Aš dar nesakiau, kad priimu pasiūlymą.
— Tokio pasiūlymo tu negali atsakyt, — pareiškė Enrike. Atrodo, visa filmavimo aikštelė žinojo, išskyrus mane.
Tą akimirką akiplėša saulė sugalvojo ir vėl išlįsti.